Zipis

Niekaip nesugalvoju nuo ko čia pradėt, tai matyt pradėsiu nuo priešistorės, kodėl šis padarėlis atsirado.

Nežinau kaip jums, bet mano santykiai su bordiūrais yra tokie sakykim… apsunkinti. Prie darželio, kur kas rytą tenka sustot, kad galėčiau savo didelį/mažą pyplį nuvest, pūpso toks diiiidelis aukštas storas pilvotas bortas. Metus su viršum važinėjau ir nieko – neužkliuvom viens kitam. Bet vieną rytą kažkuris matyt ne ta koja dieną pradėjom ir įvyko susidūrimas. Vyras išgirdęs ramiai įvertino: “3:0 borto naudai” (3 – skaičius rodantis, kiek jau padangų krito nelygioj kovoj su tais kampuotais padarais…). Ir ką dabar daryt? Ta atsarginė padanga (kažkur kažkaip prisukta ant mašinos dugno!!!!) pati tai neužšoks ant ašies. Laimė, kad tą rytą darželio dieną pradėti eilė buvo Ryčiui (čia toks labai draugiškas ir šaunus auklėtojas). Tai nepasikuklinau ir paprašiau pagalbos. O kad suprastumėt, kad čia ne šiaip padangos pakeitimas gražią saulėtą vasaros popietę čiulbant paukšteliams, reikia paminėti, kad tą rytą lijo, buvo vėjuota, šalta ir šiaip bjarokoka lauke (o jei trumpam nukrypt link darželio reikalų tai taip – jie tokių oru į lauka keliauja lyg niekur nieko, ir mažiesiems tas ypač patinka. O jums nepatiktų po balas paplaukiot…?). Aha, ir dar –  aš tik žinojau, kad padanga yra ant mašinos dugno, ale kaip ją išimt – klausimas vertas milijono. O vyras, kuris tą atsakymą žino – nekelia ragelio…

Bet Rytis – jėga, išbandymo nepabūgo, tik pasakė, kad man teks pažiūrėt mažuosius padaužas, kol jis bandys mano mašiną grąžint ant 4 ratų. Viskas truko apie valandą, po kurios aš nuoširdžiai sakau – darželio auklėtojas yra antžmogis (pačia geriausia ir jėgiškiausia to žodžio prasme), ir ne dėl to, kad traukia iš bėdos apvažiuot bortų nemokančias mamas, o todėl, kad sugeba suvaldyt tą pašėlusią gaują! Rimtai – su 3 skaitai knygute (pageidautina ne puse akies, nes toks jausmas, kad jie tas knygeles mintinai moka ir tik pamėgink ką praleist!), tada kažkoks 6 jausmas tau ima sakyt, kad pora apsukruoplių ropščias link aukščiausios lentynos, ausis užfiksuoja beprasidedančias peštynes, staiga supranti, kad yra priimtas sprendimas iš naujo išbandyt galima-negalima ribas, nes gi “nauja mėsytė” prižiūri ir ko gero ne visas taisykles žino, ir galiausiai neapleidžia keistas jausmas, kad vienas ar du veikėjai gali būt kažkur “aklojoj zonoj”…

Berašydama supratau, kad reik paprašyt vyro, jog parodytu, kas ir kaip ten su tais ratais. Jaučiu lengviau bus… O dar turint omeny, kad manajam tai visai patiko variantas “mama darželyje” ir paskui teko kelias savaites kas rytą ašaringai aiškintis, kodėl mama nepasilieka: “Mamyte tu pabūk, bus smagu, pamatysi, tikrai tikrai…”

Gerai, grįžtam prie reikalo. Ratas kaip ir savo vietoj, kažkaip įtariu vien “Ačiū” neprasisuksiu, kad ir koks nuoširdus 😀 Bandau apie saldainius mėgiamus klausinėt, bet pasirodo Rytis kai ką geresnio buvo sumąstęs! Mano vyrutis kelis kart buvo atsinešęs į daržiuką mano nertų žasliukų, kurie čia sulaukė didelio susidomėjimo. Ir štai sako man “Gal galėtum nunert Zipį?” Aš net su palengvėjimu: “Taip žinoma, be problemų, tik atsiųsk foto” (kažkodėl aš įsivaizdavau, kad Zipis tai bus kažkas minkšto, kvadratinio ir pagalviško… 😀 ). O tada gaunu foto:

zipis

Pelngvėjimo kaip nebūta… 😀 Bet šiek tiek pasukus makaulę ir pamakalavus vąšeliu šis tas pavyko. Aprašymo tikrai nėra, viską dariau žiūrėdama į nuotrauką klaidų bandymų metodu. O būtumėt matę su kokiu susidomėjimu mano mažius tą procesą sekė. Teisybės dėlei reik pažymėt, kad nebuvo labai patenkintas, kad šį kartą ne jam, bet vis tiek labai uoliai kimšo ir tikrino, ar Zipio galva gerai skraido. Galiausiai padarė išvadą “Mama, tu  čia ne Zipio galva numezgei, o boooombą”  ir švyyyst per visą kambarį!

Tai tokia tad istorija slypi už šio žalio padarėlio, ir reikia pasakyt, kad man labai patiko jį gamint, nors pradžioj ir nesumojau nuo katro galo ar sparno pradėt…

Ai, o jei kam įdomu, kam čia darželiui to Zipio prireikė, tai yra vykdoma tokia programa “Zipio draugai” ir šitam paradui pas mus vadovauja Rytis 🙂 Vat ir visi taškai ant “i” 🙂

Ir dar kartą ačiū Ryčiui, ne tik už tą padangą, bet ir už galimybę sužinot, ką dar moku 😉

[su_note note_color=”f4f0e8″ text_color=”#000000″]TRUMPAI DRŪTAI

  • Modelis:  žr. nuotrauką aukščiau
  • Siūlai: kaip gera turėt maišą, su užkauptais visokiais turtais 🙂
  • Virbalai: 1.75 ir 2 mm[/su_note]

DUOKLĖ AKIMS

Related post

6 Comments
  1. Vilma 1 year ago
    Reply

    Jūsų darbelių preciziškumas pribloškia. Tai kai “mažiau yra daugiau” vienareikšmiškai. BRAVO
    Tiesiog žiūriu į tas Zipio akis ir užburia rašto lygumas…. na grynai kaip “La Scala” kokios Moncerat Cabalje klausyčiau. Atsistojus sakau BRAVO

    • Ieva 1 year ago
      Reply

      Ačiū, Vilma! Fantastiškas komplimentas – išsišiepus ir išraudus dabar esu 🙂 Džiaugiuosi, kad Jums tokių puikių jausmų sukelia mano tinklaraštis 🙂

  2. Aušra 2 years ago
    Reply

    Oho, kaip išmoningai viskas ir atrodo, tvirtai paslėpta! 🙂 labai labai dailu.

    • Ieva 2 years ago
      Reply

      Dar kartą ačiū 🙂 na tikrai tikiuosi, kad pavyko viską užtvirtint pakankamai, kad atlaikytų mažų smalsuolių susidomėjimą 😀 Nors maniškis kai apžiūrinėjo tuos sparniukus, tai taip atsargiai nosį prisikišęs, su pirštuku braukydamas 😀

  3. Aušra 2 years ago
    Reply

    Wow!!! Zipis jėga! 🙂 o kaip tie sparniukai padaryti?? Ir kaip jie laikos? Jūs nereali! 🙂

    • Ieva 2 years ago
      Reply

      Ačiū! 😀 sparniukai iš vielos. Ilga vielą apnėriau žemu stulpeliu, tada išlanksčiau formą ir su adata bei plonesniu siūlu “subraukiau” 🙂 o tvirtinti jie dvejopai – pirmiausia trn aprišta apoe kūną, o paskui ant visos konstrukcijos dar tokia juostelė nerta apsukta pritvirtinta – ji uždengia sparnų tvirtinimo vietą ir tuo pačiu laiko kojas 🙂

Leave a Comment

Your email address will not be published.